Ergoterapija | Renginiai | Literatūra | Nuorodos | Kontaktai         Naujienos       Kas tai?       Istorija       Veiklos sritys     Kasdieninė žmogaus veikla      Kasdieninės veiklos treniravimas užima svarbią vietą ergoterapeuto praktinėje veikloje. Ankstyvuoju reabilitacijos proceso metu šis treniravimas gali apimti judėjimo vežimėliu ir persikėlimo įgūdžius, bei paprastus savęs apsitarnavimo veiksmus tokius, kaip maitinimas, prausimasis, asmens higiena ir kt. Maudymasis vonioje ir apsirengimo įgūdžiai gali būti mokomi vėliau.    Kasdieninė žmogaus veikla apima užduotis, kurias įvykdžius patenkinami asmeniniai poreikiai bei visus veiksmus, kurie reikalingi savo bei artimųjų saugumui užtikrinti, materialinei bei socialinei gerovei palaikyti. Tai savęs priežiūros veiksmai, supančios aplinkos tvarkymas, rūpinimasis artimųjų problemomis bei tam reikalingų visuomeninių, socialinių, ekonominių ryšių palaikymas.    Pagrindinės kasdieninės veiklos sritys: Grūmingas (grooming) arba – grąžinimasis. Apima tokius veiksmus kaip: kūno plaukų šalinimas (naudojimasis skutimosi peiliukais, pešiojimo žnyplėmis, losjonų naudojimas); įvairių kosmetikos priemonių naudojimas (užsidėjimas bei pašalinimas); galvos trinkimas, plaukų sausinimas, šukavimas, šukuosenos darymas; rankų bei kojų nagų priežiūra; odos priežiūra (losjonų, dezodorantų naudojimas); ausų ir akių priežiūra. Burnos higiena (oral hygien). Tai dantų, burnos ertmės valymas, skalavimas; dantų protezų išėmimas, valymas ir įsidėjimas. Maudymasis vonioje ir duše (bathing and showering). Tai kūno dalių muilavimas, nuplovimas ir sausinimas; tinkamos maudymuisi kūno padėties išlaikymas; persikėlimas į maudymosi vietą ir iš jos. Tualeto higiena (toilet hygien). Apima: drabužių nusivilkimą ir apsivilkimą; tinkamos tualetui kūno padėties išlaikymą; kūno valymą; menstruacijų ir šalinimo funkcijų (tuštinimosi, šlapinimosi) poreikių patenkinimą (atitinkamų higienos priemonių, žvakučių, klizmų naudojimą, kateterių, stomų priežiūrą). Asmeninių prietaisų (techninių priemonių) priežiūra (personal device care). Tai asmeninių daiktų (techninių priemonių): klausos aparatų, kontaktinių lęšių, akinių, ortezų ir protezų, kitų adaptacinių prietaisų bei priemonių, užtikrinančių lytinį gyvenimą ir apsaugančių nuo nėštumo naudojimas pagal paskirtį, tinkama priežiūra, valymas. Apsirengimas (dressing). Tai drabužių, avalynės ir įvairių priedų (aksesuarų), atitinkančių metų bei paros laiką, oro sąlygas, temperatūrą ir progą pasirinkimas; tinkama jų priežiūra; paėmimas iš saugojimo vietos, nuoseklus apsirengimas ir nusirengimas: sagų bei sagčių susegimas, batraiščių bei raištelių užsirišimas, užtrauktukų užsitraukimas; asmeninių prietaisų, protezų ir ortezų užsidėjimas ir nusiėmimas. Maisto gamyba ir valgymas (feeding and eating). Ši kasdienės veiklos sritis apima: maisto produktų įsigijimą, jų apdorojimą – valgių ruošimą; tinkamų indų bei stalo įrankių pasirinkimą ir naudojimą; maitinimuisi reikalingų judesių atlikimą (maisto bei gėrimo nešimą į burną, kramtymą, rijimą, čiulpimą, atkosėjimą); veido, rankų ir drabužių valymą; esant reikalui,- kitų alternatyvių mitybos būdų naudojimą, tam reikalingų priemonių priežiūrą. Medikamentų bei kitų gydymo (sveikatos priežiūros) priemonių naudojimas (medication routine). Apima medikamentų įsigijimą; talpų atidarymą ir uždarymą; jų naudojimo reikalavimų bei nurodymų laikymąsi; tinkamo atskiro medikamento ar keleto gydymo metodų kiekio pasirinkimą; žinojimą ką daryti iškilus problemoms ar pasireiškus pašaliniam poreikiui. Rūpinimasis savo sveikata (health maintenance). Tai veikla, nukreipta į ligų profilaktiką bei geros savijautos (sveikatos) palaikymą. Tai gali būti reguliari mankšta (fitnesas), sveika – subalansuota mityba, dietos laikymasis, žalingų sveikatai įpročių mažinimas. Socializacija (socializacijon). Tai socialinė sąveika, ryšių palaikymas su kitais asmenimis bei institucijomis, siekiant patenkinti emocinius bei fizinius poreikius. Funkcinis bendravimas (functional communication). Tai tam tikros įrangos ar sistemų naudojimas siunčiant ir priimant informaciją. Ši veiklos sritis apima gebėjimus bei galimybes naudotis rašymo priemonėmis, telefonu, spausdinimo mašinėle, kompiuteriu, signalinėmis sistemomis, specialiomis aklųjų ar silpnaregių bei kurčiųjų ar neprigirdinčiųjų bendravimą palengvinančiomis komunikacinėmis sistemomis. Funkcinis mobilumas (functional mobility). Tai judėjimas iš vienos vietos į kitą, gebėjimas keisti padėtį erdvėje. Funkcinis mobilumas apima: judėjimą lovoje; judėjimą vežimėliu; persikėlimus į lovą, mašiną, vonią/dušą, tualetą, ėjimą ar judėjimą vežimėliu lygiu paviršiumi, lipimą laiptais. Mobilumas visuomenėje (community mobility). Tai naudojimasis asmeniniu ar/ir visuomeniniu transportu: automobilio, motociklo ar dviračio vairavimas; važiavimas autobusu, taksi ar kitomis visuomeninio transporto rūšimis. Seksualinė išraiška (sexual expresion). Ši sritis apima žmogaus gebėjimą išreikšti save kaip atitinkamos lyties atstovą (atitinkami rūbai, aksesuarai, kosmetika…); domėjimąsi priešingos ar tos pačios lyties atstovais; intymių poreikių tenkinimą.    Valgymas ir gėrimas    Dauguma pacientų gali būti pajėgūs tai atlikti ir su įprastais įrankiais, bet kai kuriems gali prireikti specialiai pritaikytų įrankių. Sunkumai maitinantis gali atsirasti dėl: raumenų silpnumo, spastikos, nekoordinuotų judesių, kai kurių kramtymo ir rijimo sunkumų. Ergoterapeutas turi stebėti paciento galvos, rankų ir burnos padėtis (pozicijas), kai jis valgo ar geria. Be to, turi būti tinkamas, patogus stalo aukštis, jo plotas. Ligoniui valgant tiek lovoje, tiek vežimėlyje, tiek sėdint ant kėdės turi būti sureguliuotas valgomojo paviršiaus aukštis.    Normaliai naudojantis peilis ir šakutė yra laikomi rankeną įrėmus į delną ir suspaudus pirštais. Jei pacientas to padaryti negali, ergoterapeutas jį turi išmokyti laikyti peilį ir šakutę kitaip, arba naudoti įvairius pakaitalus, įvairias rankenėles ir kitus daiktus. Jeigu paciento rankos suspaudimo jėga prasta, jis turėtų naudotis specialiais įrankiais.    Valgant nesveika ranka padedama priekyje ant stalo. Tai padeda išlaikyti kūno simetriją. Kuomet pažeistoje rankoje pagerėja motorika, atsiranda judesiai, ją galima naudotis valgant duoną, sausainius, vaisius ir kitus lengviausiai paimamus produktus.Geriant stiklinė paimama abiem rankom, sveikąja prilaikant pažeistą. Vėliau, gerėjant judesiams, galime padrąsinti ligonį naudoti įrankius net ir pažeista ranka. Valgyti geriau sektųsi iš lėkštės stačiais kraštais. Patartina turėti guminę servetėlę, kad valgant lėkštė neslidinėtų stalo paviršiumi, arba pastatyti lėkštę ant sudrėkintos medžiaginės servetėlės. Norint naudotis pjaustymo lentele, reikia apatinę lentelės pusę apklijuoti guma (kad neslystų) ir įkalti 2-3-4 vinis.    Pjaustant, maisto produktai užspaudžiami ant vinių ir tvirtai laikosi, o pacientas gali pjaustyti naudodamasis tik sveika ranka.    Jei yra nestabili galvos ir kaklo padėtis, patogu yra įrengti atramą galvai, kuri kontroliuos galvos padėtį, kai jis valgys. Kai pagrindinė problema yra rankos silpnumas, būtina stabilizuoti riešus ir naudoti specialius įrankius.     Jei valgymas ir rijimas ligoniui sukelia problemas, reikia laikytis tokių principų: -Sudaryti tylią aplinką; -Užtikrinti vertikalią sėdėjimo poziciją, jei reikia tam panaudoti galvos ir sprando laikiklius; -Laikyti kaklą palenktą šiek tiek į priekį tam, kad nedusintų; -Stenktis, kad rijimo užduotis ligoniui taptų rutina; -Dažnai ligoniui daryti užuominas, kad jis susikoncentruotų ties rijimu; -Pradžioje parinkti tokią maisto konsistenciją, kuri stimuliuotų ryjimo refleksą: pradėti nuo skystų košelių; -Vėliau į racioną įtraukti tirštesnių skysčių tokių, kaip tiršti pieno kokteiliai, jogurtai, skysčiai tirštinti želatina; -Atsistačius kramtymo funkcijai siūloma lengva mechaniškai dirginanti dieta: malta mėsa, švelniai apkeptos daržovės ir pan. -Po to įjungti atskiestus gėrimus; -Stebėti kiekvieno kąsnio dydį ir kiekį: -Vengti didelių maisto gabalų; -Susmulkinti maistą į mažas dalis; -Skysčius siurbčioti, gerti nedideliais gurkšniais; -Skirti laiko tarp dviejų kąsnių tam, kad galėtų nuryti; -Nekąsti, negerti, jei atsirado kosulys; -Valgyti lėtai, nes greitas valgymas gali sukelti aspiraciją. -Kiekvienoje proceso stadijoje naudotis žodinius paliepimus ar užuominas. Jei reikia, žodinius paliepimus ir užuominas pakartoti- juk gali būti sutrikusi atmintis; -Po valgio liepti ligoniui 15-30 min. pasėdėti tam, kad išvengti aspiracijos.    Asmens higiena    Jei žmogus naudojasi vežimėliu, tai būtina kriauklę ar prausyklą įrengti taip, kad būtų patogu privažiuoti su vežimėliu. Jo veido aukštyje (tai priklauso ar sėdi vežimėlyje, ar stovi) įtaisomas veidrodis ir taip lengviau valytis dantis, skustis barzdą.    Higienos reikmenys laikomi lentynėlėje, kuri turėtų būti įtaisyta prie prausyklos žmogui pasiekiamame aukštyje. Ligoniui sėdint prie kriauklės, kojos patogiai pastatytos po kriaukle. Nustatome reikiamos temperatūros vandens srovę, pažeistą ranką padedame į kriauklę. Taip patogu prausti visą ranką, žastą, pažastis. Norint nuprausti sveiką ranką, galima sudrėkinti nedidelį rankšluostuką, pakabinti ant kriauklės krašto, išmuiluoti ir trinti juo sveiką ranką. Šluostant sveiką ranką, rankšluostis permetamas per koją ir ranka, braukiant per rankšluostį, nušluostoma.    Norint nusiprausus nušluostyti nugarą, rankšluostis permetamas per petį ir sveika ranka iš apačios traukiamas per nugarą, vėliau procedūra pakartojama, permetus rankšluostį per kitą petį. Apsiprausiant sunkiam ligoniui galima atnešti puodą vandens ir rankšluostį, kai jis yra lovoje.    Nuo paciento būklės priklauso ar vyras gali naudotis paprastu ar elektriniu skustuvu. Skustuvas gali būti įdėtas į odinį movą, turintį elastinę kilpą plaštakai.    Dantų valymas. Burnos higienai skirti dantų šepetėliai gali būti su specialia rankena (padidinta ar prailginta) kad būtų patogu paimti į ranką. Pažeista ranka padėta ant kriauklės krašto. Šepetėlį galima padėti ant kriauklės krašto arba į pažeistos rankos plaštaką, kadangi ant kriauklės karšto besiilsinčiai rankai nereikia didelių pastangų išlaikyti šepetuką. Atsukant pastos tūtelę patogu ją laikyti ir tarp kojų arba specialiuose stovuose. Užtepama pasta ir sveika ranka šepetuku valomi dantys. Valyti dantis reikia pradėti nuo paraližuotos veido pusės viršutinės dantų eilės. Nuo krūminių link kandžių ir toliau link sveikos pusės krūminių. Analogiškai valomi apatinės eilės dantys. Valomi tiek vidiniai, tiek išoriniai dantų paviršiai.    Maudymasis    Maudymasisi yra daug sudėtingesnis procesas. Čia reikia jėgos norint išlipti ir įlipti į vonią, taip pat susikaupimo ir sugebėjimo pastovėti ant vienos kojos. Vonios kambaryje grindys turi būti neslystančios, laikikliai turi būti įrengti reikiamose vietose. Ergoterapeutas mokydamas pacientą išsimaudyti turi atkreipti dėmesį į vonios aukštį, dydį ir tipą, kuria pacientas naudosis namuose. Muilas, rankšluostis ir kiti reikalingi daiktai turi būti lengvai pasiekiamose pacientui vietose.    Daugumai pacientų tinkamai sukonstruotas dušas yra saugesnis ir priimtinesnis kūno priežiūros metodas. Duše reikalinga įrengti kėdutę ant kurios ligonis gali atsisėsti ir sėdėdamas nusiprausti. Taip pat patartina, kad dušo galvutės padėtis būtų lengvai kontroliuojama ir patogi. Kūno nusišluostymui naudojami rankšluoščiai su juostomis (kilpomis) iš abiejų galų arba specialios pirštinės.    Vonios patalpoje, patartina įtvirtinti laikiklius, už kurių žmogus galėtų laikytis ir jaustis saugiau. Taip pat galima įtaisyti ir suolelį voniai, kuris gali būti specialus arba paprastas, bet pritaikytas taip, kad naudojimosi metu nejudėtų. Patartina plaušines pritvirtinti prie medinio koto, kad prausiantis viena (sveikąja) ranka būtų lengviau pasiekti visą nugarą. Svarbu išmokyti ligonį saugiai įlipti į vonią. Dauguma ligonių, kurie sugeba eiti be kitų pagalbos, gali įlipti į vonią. Tam galime panaudoti vonios suoliuką. Ligonis prieina, ar vežimėliu privažiuoja prie vonios. Padedant atsisėda ant suoliuko. Laikydamas “surakintas” plaštakas delnu į delną, ligonis užkabina paralyžuotos kojos kelį ir įkelia pažeistą koją į vonią (taip, kaip užkeliant koją ant kojos ), o vėliau į vonią įkelia ir sveiką koją. Jei ligonis nėra pakankamai stiprus, nebūtina nulipti nuo suoliuko į vonią. Galima praustis sėdint ant suoliuko naudojantis dušu. Iš vonios išlipama atvirkštine tvarka. Jei ligonis stipresnis, galima nenaudoti suoliuko. Laikydamasis už vonios krašto, ligonis pasilenkia į priekį, įkelia sveiką koją į vonią. Padėdami prilaikome ligonio dubenį. Tuomet ligonis gali atsisėsti ant vonios krašto arba stovėdamas laikytis už priešingo vonios krašto ar pritaisyto prie sienos specialaus laikiklio ir kelti pažeistą koją per priekį į vonią .Reikėtų padėti ligoniui sulenkti koją. Įlipęs į vonią, ligonis palinksta į priekį ir, laikydamasis sveika ranka už krašto, atsitupia bei atsisėda vonioje. Muilą galime perverti virvute, kurią ligonis gali pasikabinti ant kaklo ir pats išmuiluoti kempinę. Išlipant iš vonios, ligonis sėdėdamas turi sulenkti kojas taip, kad prie vieno vonios krašto būtų keliai, prie kito - pėdos. Tuomet pažeista ranka padedama skersai virš kelių taip, kad pažeistos pusės petys būtų stipriai pasuktas į priekį ir į kelių pusę. Pacientas sveiką ranką atremia už savęs ir bando apsisukti ir atsiklaupti. Ligoniui padedame prilaikydami už dubens. Vėliau, sveika ranka laikydamasis už vonios krašto, pacientas pastato į priekį sveiką koją, perneša ant šios kojos svorį ir atsistoja. Pasilenkęs į priekį per vonios galą iškelia sveiką koją. Atsisėda ant vonios krašto, arba stovėdamas su pagalba perkelia per vonios priekį pažeistos pusės koją.    Apsirengimas, nusirengimas    Visi pacientai dieną turi praleisti su vienais drabužiais, o nakčiai persirengti naktiniais. Ir tai ne tik dėl higienos, bet ir psichologinių aspektų. Apsirengimas yra dažna problema, kuri gali būti dėl pusiausvyros sutrikimo, pakitusio raumenų tonuso, judesių, sensorikos pažinimo problemų ar sumažėjusios koncentracijos bei energijos. Ergoterapeutas, mokydamas apsirengimo veiksmų, turėtų laipsniškai keisti užduotis atsižvelgiant į pusiausvyrą sėdint, kantrybę, suvokimo- pažinimo būklę. Mokant ergoterapeutas visada turi būti iš pažeistos pusės.    Apsirengimo ir nusirengimo mokymą reikia pradėti kiek įmanoma greičiau ir realiai atsižvelgiant į paciento galimybes, kiek reikia kiekvienam pacientui individualiai. Nusirengimas yra lengvesnis nei apsirengimas, nes yra mažiau varginantis. Pirmiausia reikia išmokyti pacientą apsirengti apatinius drabužius, po to viršutinius ir užbaigti kojų apavimu. Pacientas skatinamas galvoti į priekį, kokį drabužį turi nusiimti pirmiausia ir, kurį vėliausiai. Rengiantis reikia pasiruošti drabužius gerąja puse, kad būtų galima juos lengviau ir greičiau užsidėti. Idealu, jei pacientas visada apsirengs ir nusirengs tame pačiame kambaryje. Privatumas yra labai svarbus ligonio atsipalaidavimui ir pasitikėjimui savimi.    Mokant apsirengti iš pradžių ergoterapeutas, naudodamasis vienu iš būdų, parodo, paaiškina ir padeda apsirengti. Vėliau kiekvienas pacientas ilgainiui suranda tokią padėtį, kurioje jam lengviausia apsirengti ir šioj padėty turi padėti ergoterapeutas.    Yra keletas būdų, kaip ligonis gali savarankiškai apsirengti. Mokant apsirengti, ligonis turėtų sėdėti ant kėdės ar vežimėlyje, o ne ant lovos. Lova yra pakankamai minkšta ir nestabili, todėl sunkiau išlaikyti pusiausvyrą. Rūbus galima išdėstyti ant lovos prieš ligonį pagal apsirengimo eilę. Taip ligoniui paprasčiau orientuotis pasirenkant rūbą. Patartina nešioti drabužius vienu dydžiu didesnius, nes lengviau juos apsirengti. Moterims sijonai turi būti “A” formos arba platėjantys, nes tiesūs gali riboti judesius. Drabužių rankovės turi leisti laisvai atlikti judeius, ypač ties pečiais. Vyrams patartina dėvėti petnešas, nes jas galima nusiimti judinant pečius.Yra labai naudingos kišenės ir jos turi būti atitinkamose vietose. Esant užtrauktukui, nereikėtų atsegti jo iki galo, nes jį užsegti vieną ranka būtų sunku.     Rengiantis svarbu, kad ligonis tai atliktų be perdėtų pastangų, dėl kurių gali atsirasti asocijuotos reakcijos - nevalingas pažeistos pusės galūnių įsitempimas (dažniausiai tai - kojos ištiesimas, rankos sulenkimas ). Paprasta taisyklė - rengtis reikia pradėti nuo pažeistų galūnių. Aunantis kojines, ligonis pirmiausia užkelia pažeistą koją ant sveikos. Dažniausiai tam reikia pasitelkti abi rankas: sveikos ir pažeistos rankos plaštakos “sukabintos” delnu į delną paima už hemipleginės kojos kelio. Taip keliant koja užkeliama ant sveikos. Nereikia kojos kelti tik sveika ranka, nes tai iššauks pažeistos pusės įsitempimą, asocijuotas reakcijas ir apsunkins judesį ar net padarys jį neįmanomu. Užkėlus koją ant kojos, su sveikos rankos rodomuoju pirštu ir nykščiu įtempiamas kojinės atvirasis galas iš vidaus ir kojinė apaunama. Tai atliekama pasilenkus, pažeista ranka tuo metu laisvai kybo nuleista žemyn. Kita kojinė apaunama tokiu pat būdu, slopinant asocijuotas reakcijas. Maunantis kelnes ligonis taip pat uždeda nesveiką koją ant sveikos ir taip užmauna vieną kelnių dalį ant nesveikos kojos tiek, kiek gali. Tuomet koja nukeliama ir kelnės užmaunamos ant sveikos kojos. Ligonis atsistoja ir užtempia kelnes ant juosmens. Jei pacientas jaučiasi nesaugiai, iš priekio galima pastatyti stalą. Rengiantis iš priekio susegamą megztinį, marškinius ar švarką, šie padedami ant kelių ir sveika ranka įkišama į rankovę, kuri užtraukiama aukštyn. Po to aprengiama ir sveika ranka. Paprastai sunku užsegti sveikos rankos rankovę. Tuomet naudinga sagą prisiūti tampriu siūlu-gumyte, o sagą laikyti užsegtą. Tamprus siūlas leidžia įkišti ranką pro užsegtą rankovę. Rengiantis megztinį per galvą, taip pat pirmiausia į rankovę įkišama nesveika ranka, rankovė užtraukiama iki peties, į kitą rankovę įkišama sveika ranka, tuomet paėmus už galo, megztinis užvelkamas pergalvą. Batai apsiaunami taip pat, kaip kojinės. Geriau, kad batai vietoje raištelių turėtų lipdukus ir būtų su aukštais auliukais. Lietpaltis ar striukė apsivelkami taip pat kaip švarkas, tačiau jais apsirengti lengviau stovint prie stalo. Nusirengiant pirmiausia nuimami rūbai nuo sveikos galūnės.